Popiežiaus „konfidencialus pasidalinimas“, kaip jį pats pavadino, kalbėdamas gegužės pabaigoje su Schola Occurrentesmoksleiviais, buvo aiškus ir nedviprasmiškas. Atsakydamas į klausimą, ar popiežius kada nors svarstė mintį apie galimą atsistatydinimą dėl pernelyg didelės atsakomybės, Pranciškus sakė: „Niekada negalvojau pasitraukti dėl atsakomybės naštos. Tačiau pasakysiu kai ką labai asmeniško. Negalvojau ir apie tai, kad mane išrinks. Man tai buvo netikėtumas, tačiau nuo tos akimirkos Dievas man suteikė tokią vidinę ramybę, kuri lydi iki šiol. Tai malonė, kurią gaunu. Kita vertus, iš prigimties esu kiek lengvabūdiškas, tad tęsiu toliau.“ Šiais žodžiais popiežius šiek tiek užkerta kelią tolesnėms spekuliacijoms apie galimą atsistatydinimą, sulaukus 80-ies šių metų gruodį.
Pastarąjį šimtmetį visi popiežiai svarstė apie atsistatydinimą
Pastarojo šimto metų laikotarpiu atsistatydinimo galimybę svarstė visi popiežiai, pradedant nuo Pijaus XI. Iki Pauliaus VI tokios mintys likdavo konfidencialios, patikėtos nuodėmklausiui ar artimiausiems bendradarbiams. Popiežiumi tapus Montiniui, buvo įvesta vyskupo tarnystės amžiaus 75-erių metų riba, o 80 metų slenkstį perkopę kardinolai nebegalėjo įžengti į konklavą, taip pat buvo keliamas klausimas ir apie popiežiaus amžiaus limitą. Tikrai žinoma, kad popiežius ketino atsistatydinti sulaukęs 80 metų, tačiau buvo perkalbėtas. Su Jonu Pauliumi II klausimas vėl atsinaujino dėl popiežių vis stipriau apribojančios ligos, Parkinsono. Kol galiausiai Jonas Paulius II paskelbė, kad nebeatsistatydins, „nenulips nuo kryžiaus“, palikdamas Dievui atsakomybę atleisti jį nuo pareigos. Jo įpėdinis Josephas Ratzingeris, kuris puikiai žinojo Romos kurijos situaciją paskutiniais Wojtylos pontifikato, tai yra jo ligos metais, tikriausiai mąstė apie atsistatydinimą nuo tos akimirkos, kai sutiko priimti popiežiaus atsakomybę, būdamas 78-erių.
Ratzingerio drąsa
Kad Benediktas XVI nenorėjo, jog pasikartotų jo pirmtako situacija, tapo akivaizdu 2010 metų lapkritį, kai Peterio Seewaldo parengtoje pokalbių knygoje „Pasaulio šviesa“ Ratzingeris teigė: „Kai popiežius ima aiškiai suvokti, kad nebeturi fizinių, intelektinių ir dvasinių jėgų atlikti jam pavestas pareigas, turi teisę, o kai kuriomis aplinkybėmis net ir pareigą atsistatydinti.“ 2013-ųjų vasarį savo garsiuoju sprendimu šį įsitikinimą realizavo. Tačiau per 2000 metų Bažnyčios istoriją tik vienas popiežius buvo palikęs savo sostą, jausdamasis, jog stokoja būtinų fizinių jėgų. Drąsus gestas, sužadinęs sutrikimą net tarp kardinolų, laikomų itin artimais Ratzingeriui. Pavyzdžiui, Sidnėjaus arkivyskupas kardinolas George‘as Pellas viename interviu kalbėjo apie netikrumo būklę, susidariusią dėl šios naujos situacijos: „Galėtų atsirasti žmonių, kurie, nepritardami būsimam popiežiui, galėtų sukelti prieš jį nukreiptą kampaniją ir taip priversti jį atsistatydinti.“
Pranciškus: „Benediktas XVI yra pavyzdys, didis žmogus“
Prabėgus porai mėnesių nuo išrinkimo, Benedikto XVI įpėdinis kalbėjo apie šį gestą. Pranciškus, bendraudamas su žurnalistais lėktuve pakeliui iš Rio de Žaneiro 2013 metų liepą, apie savo pirmtaką taip atsiliepė: „Ir tada, kai atsistatydino, man jis buvo pavyzdys... didis žmogus! Taip elgiasi didis žmogus. Dievo ir maldos žmogus.“ 2014 metų pavasarį, grįždamas iš Šventosios žemės, popiežius Pranciškus pareiškė dar aiškiau, atsakydamas į žurnalisto klausimą apie hipotetinį pasitraukimą: „Aš pasielgsiu taip, kaip iš manęs prašys Viešpats, stengdamasis atlikti jo valią. Benediktas XVI nebeturėjo jėgų ir garbingai, kadangi yra tikėjimo vyras ir nuolankus žmogus, priėmė šį sprendimą. Prieš septyniasdešimt metų neegzistavo vyskupai emeritai. Kaip bus su popiežiais emeritais? Į Benediktą XVI turime žvelgt kaip į instituciją – jis atvėrė duris popiežiams emeritams. Durys atvertos. Bus jų daugiau? Tik Dievas žino. Aš manau, kad Romos vyskupas, jeigu jaučia, kad jo jėgos senka, turi sau užduoti tuos pačius klausimus, kuriuos sau uždavė Benediktas“.
Ratzingerio atvertos durys „yra ne išimtis, o institucija“
Tų pačių metų rugpjūtį, baigiantis vizitui Korėjoje, Pranciškui vėl teko atsakyti į panašų klausimą. „Grįžtu prie minties, kuri gal ne visiems teologams patinka – aš nesu teologas – manau, kad popiežius emeritas nėra išimtinis dalykas, tačiau po daugybės amžių tai yra pirmas emeritas... Šiandien vyskupai emeritai yra institucija. Manau, kad „popiežius emeritas“ jau yra institucija. Kodėl? Todėl, kad mūsų gyvenimas ilgėja, o tam tikrame amžiuje prarandamas gebėjimas gerai vadovauti, nes kūnas pavargsta, sveikata gal dar gera, bet nebėra gebėjimo imtis visų tų problemų, kurias kelia vadovavimas Bažnyčiai... Kartoju: gal koks teologas man pasakys, jog tai nėra teisinga, tačiau aš taip galvoju. Amžiai pasakys, ar tai teisinga, ar ne, pamatysim. Jūs galite man sakyti: „O jeigu Jūs vieną dieną jausite, kad nebegalite toliau tęsti?“ Padaryčiau tą patį, padaryčiau tą patį! Daug melsiuos, tačiau padaryčiau tą patį. Atvertos durys, kurios yra institucinės, ne išimtinės.“
Jokio amžiaus limito
Tie žodžiai „padaryčiau tą patį“ ne vienam davė pagrindo hipotezėms ir prognozėms, tarsi popiežius Pranciškus kalbėtų apie jau priimtą sprendimą. Šias spekuliacijas, – kuriomis yra suinteresuoti ir kurias kartais kursto žmonės, norintys, jog Bergoglio paliktų pontifikatą, – sustiprino paties Pranciškaus replika per interviu, duotą televizijos kanalui „Televisa“ 2015 metų kovą. „Man atrodo, kad mano pontifikatas nebus ilgas, – sakė popiežius Pranciškus, – ketveri ar penkeri metai. Nežinau, o gal dveji ar treji. Na, dveji metai jau praėjo. Toks neaiškus jausmas. Jums tai pasakoju, gali būti, kad viskas bus kitaip. Panašiai nutinka sportininko psichologijoje, – iš anksto mano, jog pralaimės, kad paskui nepatirtų stipraus nusivylimo. O jeigu laimi, džiaugiasi. Nežinau, su kuo tai susiję, tačiau jaučiu, kad Viešpats mane pastatė į šią vietą neilgam... Tačiau tai tik jausmas. Todėl visad palieku atviras duris galimybėms.“
Tame pačiame interviu meksikiečių televizijai popiežius atsakė į dar vieną klausimą, susijusį su popiežiaus tarnystės pabaiga, galbūt sulaukus 80 metų. „Galėtų būti ir toks variantas. Tačiau man nelabai patinka nustatyti amžiaus ribą. Manau, kad popiežystė yra savotiška paskutinė instancija. Ypatinga malonė. Kai kurie teologai teigia, jog popiežystė yra sakramentas, vokiečiai labai kūrybingi šioje srityje. Aš taip nemanau. Reiškia, kad tai kažkas ypatingo. Sakyti: štai, šitas jau sulaukė 80 metų, sukuria pabaigos jausmą, tarsi šis pontifikatas jau nėra gerai vykdomas, nėra nuspėjamas.“ „Aš, – tęsė Pranciškus, – nepalaikau minties nustatyti amžiaus ribą, tačiau man patinka tai, kaip pasielgė Benediktas.“
Bergoglio: „Niekada negalvojau pasitraukti“
Taigi, kaip jau ne kartą užsiminta, popiežiaus Ratzingerio „atvertos durys“ lieka kaip galimybė, esanti paveikslo fone, negalią sukeliančios ligos atveju, tokių fizinių ar dvasinių ir psichologinių sunkumų, kurie trukdytų tęsti tarnystę, atveju. „Niekada negalvojau apie pasitraukimą“, ir nuo išrinkimo akimirkos „Dievas man suteikė tokią ramybę, kuri tęsiasi iki šiol“.
Pagal „Vatican insider“ parengė S. Žiugždaitė
